Dantų balinimas

Dentinas sudaro didžiausią danties masės dalį. Filogenezės požiūriu dentinas yra pirmasis histogenezės tarps­niu atsiradęs danties audinys. Tai kietas, tamprus, gelsvai balkšvas, kalcifikuotas, panašus į kaulą (bet už jį 5-6 kartus kietesnis, nes turi daugiau mineralinių medžia­gų) audinys, neturintis ląstelinių struktūrų (ląstelės – odontoblastai -guli danties minkštimo kraštiniuose sluoksniuose, o dentine yra tik jų ataugėlių) ir kraujagyslių.

Emalis, dengiantis danties vainiką, į giliau esantį dentiną pereina ne tiesia, o ryškia banguota linija. Šaknų dentiną dengia cementas. Todėl normalus dentinas su išorine aplinka tiesiogiai nesiliečią. Dentinas, kaip ir emalis, yra labai mineralizuotas, apie 70 proc. jo masės sudaro mineralinė dalis (daugiausia kalcio hidroksiapatitas ir kt. druskos). Skirtingai nuo emalio, dentine yra gana daug (apie 20-26 proc.) organinių medžiagų – kolageno, iki 10 proc. vandens, proteoglikanų, glikozaminoglikanų ir kt. junginių, taip pat apie 2 proc. riebalų. Kolagenas suteikia dentinui tvirtumo. Organines medžiagas išskiria odontoblastai – ląstelės, išklojančios vidinį danties ertmės paviršių ir atskiriančios dentiną nuo danties minkštimo audinių.

Dentiną sudaro homogeniška, labai mineralizuota, iš kolageninių skaidulų sudaryta pagrindinė medžiaga, kurią išvarsto dentino kanalėliai. Pagrindinę dentino medžiagą gamina odontoblastai. Dentino kanalėliai yra 1—4 mikro m skersmens vamzdeliai, spinduliškai ir lygiagrečiai vienas su kitu nutįstantys nuo dentino paviršiaus pusės, atkreiptos į danties minkštimą (ten jie platesni) iki pat išorės, t. y. iki dentino ir emalio jungties (čia jie siauresni). 1 mm² dentino plote yra apie 30 000 kanalėlių. Jie garantuoja dentino medžiagų apykaitą.

Danties vainiko srityje kanalėliuose ryškėja S raidės formos pirmi­nis išsivingiavimas. Rečiau būna ir antrinis spirališkas kanalėlių išsivingiavimas. Artėdami prie dentino ir emalio jungties dentino kanalėliai ima šakotis į 2-3 atšakas. Dalis tokių kanalėlių nutįsta ir į emalį, sudaro emalio verpstes, kurios yra ryškesnės ties emalio gumburų viršūnėmis.

Dažnai kanalėliai turi ir daugiau mažesnių (plonesnių) atsiša­kojimų, susijungiančių su gretimų kanalėlių išsišakojimais. Kanalėlyje nutįsta gana ilgos, membrana apklotų dentino ląste­lių – odontoblastų – išsidėsčiusių danties ertmėje, danties minkštime ir giliausiuose, prie pat minkštimo esančiuose dentino sluoksniuose, citoplazminės ataugėlės . Jos turi mitochondrijų, lizosomų, mikrovamzdelių ir mikrofilamentų. Odontoblastų ataugė­lės, toldamos nuo ląstelės kūno, plonėja, šakojasi tokiu pačiu būdu kaip ir dentino kanalėliai; pastarieji daugiausia išsišakoja artėdami prie emalio ir dentino ribos.

Odontoblastų ataugos reikalingos danties medžiagų apykaitai ir dentino sintezei. Nėra visiškai aišku, ar tokios ataugėlės praeina visą kanalėlių ilgį. Kai kurie tyrimai rodo, kad jos įsiskverbia tik į artimąsias (esančias prie minkštimo) kanalėlių atkarpas. Dentino kanalėlyje tarp odontoblasto ataugos ir kanalėlio sienos lieka mažytis plyšelis, pripildytas audinių skysčio.

Danties dygimo metu susiformavus dentinui kanalėliai ima trum­pėti, užakti. Trumpėja ir odontoblastų ataugos, nebesiekiančios ka­nalėlių galo. Skirtingai nuo kitų kaulų – dentinas, kaip mineralizuotas audinys, ilgai išlieka nesuardytas net ir po odontoblastų žūties. Tai padeda dančiui kaip organui išlikti ir po infekcinio proceso paveiktų šių ląs­telių žūties. Kanalėliai svarbūs danties patologijai. Jais, veikdamas odontoblastus, ėduonis skverbiasi gilyn, o suardytos odontoblastų ataugėlės kalcifikuojasi.

Apie dentino kanalėlius lygiagrečiai su danties paviršiumi telkiasi kolageninės skaidulos ar jų pluošteliai. Danties dygimo laikotarpiu tokios skaidulos palengva mineralizuojasi. Pati mineralizacija nėra homogeniška, formuojanti rutuliškus kamuolėlius, kurie didėja, susilieja į didesnius plotus. Tarp kamuolių likę mažiau mineralizuoti tarpai vadinami tarpkamuoliniais tarpais. Jie būna didesni vainiko srityje, o šaknyje, ypač prie cemento – mažesni, bet čia jų daugiau.

Tarp kanalėlių yra ir pagrindinės medžiagos – labai mineralizuoto dentino (apiekanalis dentinas), kuriame būna visai mažai pagrindinės medžiagos. Ją sudaro tarpkanalis (intertubulinis) dentinas. Šiek tiek mažiau mineralizuotas dentinas išsidėsto tam tikromis, statmenomis kanalėlius linijomis. Ryškiau matomos linijos vadinamos kontūrinėmis linijomis.

Metams bėgant nemineralizuoto dentino sluoksnis atskiria odontoblastus nuo kitos, jau mineralizuotos, dentino dalies. Šis nemine­ralizuotas (sudarytas iš kolageninių skaidulų ir amorfinės medžia­gos) dentinas vadinamas predentinu. Predentino ir dentino riba yra netaisyklingos formos, nelygi, dantyta. Taip susidaro todėl, kad dentino mineralizacija vyksta mažų kamuolėlių pavidalu, nors gali vykti ir gana tiesia linija (kaip ir kau­luose). Dantytos perėjimo linijos iškiliosios atkarpos yra nukreiptos į dentino pusę.

Sritys, išsidėsčiusios prie pat emalio ir dentino ribos, yra mažiau mineralizuotos negu kitos tarpkanalio (peripulpinio) dentino vietos. Norint jas skirti nuo kito dentino, šios sritys yra vadinamos dentino mantija. Dentino mantijoje vyrauja lygiagrečios su kanalėliais ko­lageno skaidulos, o prie pat minkštimo esančio (peripulpinio) denti­no – pasisukusios į kanalėlius stačiu kampu.

Apiekanalio dentino daugėja šaknies srityje. Skiriamas pirminis (susidarantis odontogenezės metu) ir antrinis (dančiui išdygus, šis dentinas susidaro iš odontoblastų) dentinas.

Skirtingai nuo emalio – odontoblastai dentiną gamina ir dančiui išdygus. Toks naujai susidarantis dentinas lėtai kaupiasi danties minkš­timo ertmės pakraščiuose (čia išsidėsto odontoblastai) ir vadinamas antriniu. Pamažu besikaupiantis antrinis dentinas siaurina danties ertmę. Jame yra mažiau dentino kanalėlių, jie išsidėsto chaotiškiau. Todėl tarp pirminio ir antrinio dentinų ryškėja pastebima riba. Sutrikus medžiagų apykaitai, esant vietiniams uždegiminiams pro­cesams odontoblastai danties minkštime gali suformuoti įvairiaformius, tam tikro dydžio antrinio dentino darinius (dentiklus).

Odontologai dar skiria reaktyvųjį, arba netaisyklingąjį (kada mažas jo kiekis susiformuoja kaip minkštimo reakcija į tam tikrą dirginimą pvz., ėduonį, traumą ir kt), taip pat ir permatomąjį dentiną. Pastarasis susidaro šaknų ėduonies pažeistose srityse, senstant, kana­lėliuose išnykus odontoblastų ataugėlėms ir pakitus mineralizacijos procesams. Toks dentinas pasidaro beveik permatomas.

Dentino jautrumas. Dentinas, skirtingai nuo emalio ir cemento, yra jautrus. Jautrumo mechanizmas neaiškus ir, matyt, priklauso ne tik nuo nervinių skaidulų, negiliai įsiskverbiančių į dentiną (iš minkštimo pusės). Patys odontoblastai nepriskiriami prie juntamųjų ląstelių. Manoma, kad dentino jautrumą lemia pakitęs osmosinis slėgis ir kt. veiksniai, veikiantys kanalėliuose gulinčias odontoblastų ataugas. Dėl to ataugos pailgėja ar sutrumpėja. Mechaniškai paveikiami giliau, prie pat danties minkštimo esantys šių ląstelių kūnai, apipinti jun­tamosiomis nervinėmis minkštimo skaidulomis. Taip kyla nemalonus jutimas dantų plote.