Dantų balinimas

Dantų paviršiams apibūdinti anatominių žymenų, neužtenka. Naudojami papildomi termi­nai, nusakantys konkretų dantų eilėje esančio danties paviršių:

lupinis – paviršius, esantis šalia lupų (vartojamas priekinių dantų grupei), žandinis – paviršius, esantis šalia žandų (vartojamas šoninių dantų grupei), liežuvinis – paviršius, esantis šalia liežuvio (vartojamas apatinio žandikaulio dantims), gomurinis – paviršius, esantis šalia gomurio (vartojamas viršutinio žandikau­lio dantims),

liežuvinis ir gomurinis paviršiai bendrai gali būti vadinami oraliniu, mezialinis – paviršius, esantis arčiau žandikaulio vidurio linijos, distalinis – paviršius, labiau nutolęs nuo žandikaulio vidurio linijos, aproksimalinis – paviršius, apibūdinantis tarp gretimų dantų esančius pa­viršius,

okliuzinis – paviršius, apibūdinantis dantų kramtomąjį plotą (vartojamas šoni­nių dantų grupei), incizalinis – paviršius, apibūdinantis kandamąjį kraštą (vartojamas priekinių dantų grupei).

Visiems dantims bendras požymis yra tūrio pasiskirstymas arba aproksimalinio paviršiaus linkio spindulys. Ypač šis požymis išreikštas kandžiuose ir iltiniuose dantyse stebint nuo kandamojo krašto šaknies viršūnės kryptimi. Mezialinis aproksimalinis dantų paviršius turi didesnį linkio spindulį, nei distalinis ir atitinkamai mezialinė danties pusė turi didesnį tūrį nei distalinė.

Vainiko kampų požymis taip pat labiau išreikštas viršutiniuose kandžiuose. Jei nubrėžtume lygia­gretes kandžio aproksimaliniams paviršiams, tai mezialiai su kandamojo krašto lygiagrete susidaręs kampas yra smailesnis nei distalinis.

Būdingas morfologinis požymis yra dantų kaklelių linijos eiga. Ji nėra tiesi, o panaši į gir­liandą: aukščiausią tašką kramtamojo paviršiaus link ar kandamojo krašto pasiekia aproksimaliai. Danties kaklelio linijos eiga yra skirtinga kiekvienai dantų grupei. Labiausiai  išreikšta danties kaklelio linijos kreivė yra priekiniuose dantyse, o krūminių dantų link plokštėja.

Didžiausia danties vainiko apimtis danties išil­ginės ašies atžvilgiu vadinama anatominiu ekva­toriumi. Jo menamos linijos eiga aproksimaliai yra arčiau kramtomojo paviršiaus ar kandamojo krašto, nei gomurinėje ir liežuvinėje ar lūpinė­je ir žandinėje danties paviršiaus pusėse. Be to, anatominio ekvatoriaus eiga atitinka dantų gru­pėms būdingus danties paviršių linkius. Ekvato­rius danties vainiką padalija į du paviršius, kurių žemiau ekvatoriaus esantis pakrypęs danties ka­klelio link, o virš ekvatoriaus esantis – okliuzinio paviršiaus ar kandamojo krašto link.

Dantų konvergencija. Konvergencija į burnos vidų. Kadangi dantys išsidėstę dviejuose dantų lankuose ir turi atitikti vienas kitą, jie privalo turė­ti vieną vainikų konvergencijos kryptį – į burnos ertmės pusę. Pirmasis viršutinis ir antrasis apa­tinis krūminiai dantys visgi konverguoja į žando pusę.

Konvergencija distaliai. Išskyrus pirmuosius viršutinius prieškrūminius dantis, mezialinės dantų vainikų dalys išreikštos labiau nei distalinės. Mezialiniai kraštiniai voleliai išsidėstę aukščiau,  didesni  mezialiniai  aproksimaliniai paviršiai, o krūminių dantų mezialiniai gumbudu kraštiniai apvadai ir vienas vidurinis volelis. Dantis vienašaknis, su vienu šaknies kanalu. Ša­knis apvali arba nežymiai ovali.

Apatinio žandikaulio iltys. Danties ilgis – 26 mm, vainiko ilgis -11,4 mm. Vidutinis vainiko skersmuo meziodistaline kryptimi – 6,7 mm, o lūpine – gomurine kryptimi – 7,8 mm. Dan­ties vainiko forma atitinka viršutines iltis, tik apatinės kiek siauresnės. Apatinės iltys turi vieną šaknį, nors kartais ji skyla j dvi viršūnėles. Šaknis yra ovali.